pastaruoju metu galvoju, galvoju... ir truputi panikuoju. dar niekada nera buve tokios situacijos, kad rimtai galvotum apie kazkokio zmogaus mirti... kad jis galetu tai padaryti. tiek to, jei tai ir nera labai artimas zmogus... taciau juk tai gyvybe, juk tai siela ir protas, juk jis dar kvepuoja ir jaucia! ir dar net ta padetis tokia... kad nesu labai artima pazistama ir negaliu rimtai kazkuo padeti, kad ir kaip noreciau. kitaip tariant, jauciuosi bejege, ir nezinau, kaip cia beisikisus, kad tik dar labiau visko nepabloginciau.
kazkaip dar galvoju, kad pasistengsiu nebegalvot apie savizudybe. kad ir kiek butu blogai. bent jau pasistengsiu. nes tai yra be galo savanaudiska. suprantu, kad labai sunku yra negalvoti vien tik apie skausma, kai tau blogai, bet juk sitokie dalykai... jie skaudina net zmones, kurie nera tavo artimiausi draugai, tiesiog jautrius zmones, pvz. mane. ir is tikruju labai gasdina.
kazkaip tik tokioj situacijoj pajutau gyvenimo trapuma, kad jis kaip siulelis... ir tikrai kazkaip nerealiai sunku ant sirdies ir nejauku, kai pagalvoji, kad bet kuris zmogus gali... ne, man sunku apie tai galvoti. is tikruju dabar kaip akmuo ant sirdies.
pabaigai eilerastis, kuri parasiau vakar.
PauksciaiKazkas zyzia tyloje
Kazkas tyliai zyzia
Pauksciai peri tamsoje
Niekas ju nemyli
Jie nukore savo kojeles,
Raudonas su karpom,
Jie skaiciuoja dieneles
Numigdami tarpais
Tupi, tupi pauksciai amziais
Dienos eina, naktys eina
Laukia laukia dziaugsmo mazo
Bet nezino jie vieno.
Kad kiausinis saltas kaip akmuo ir niekad nebeatgis. Jis nenorejo. Gyventi.
as tikiuosi, tas zmogus to nepadarys.
Current Mood: |
 prislegta :/ |
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
dansu_dansu's journal